Visame pasaulyje kultūros praranda savo kalbas, balsą ir erdves, kuriose jos gyvena. „UC-CIPO“ egzistuoja tam, kad tai pakeistų: pripažintų kiekvieną kultūrą, apsaugotų jos tapatybę ir suteiktų jai nuolatinę vietą, kurios negali atimti jokios sienos ar laikas.
Trumpoji versija visiems, norintiems suprasti, kodėl tai svarbu.
Pinigai lieka viršūnėje. Valstybinis ir privatus kultūrinis finansavimas dažniausiai skiriamas didelėms institucijoms didmiesčiuose, o ne bendruomenėms. Ši tendencija nusistovėjo jau keturiasdešimt metų.
Finansavimas nukreipiamas tolyn nuo kūrėjų. Dabar didesnė šių pinigų dalis keliauja per ekonomiką, universitetus ir mokslinius tyrimus, o ne patenka pas žmones, kurie iš tikrųjų kuria ir puoselėja kultūrą.
Vietinė spauda miršta. Uždaromi nepriklausomi ir vietiniai laikraščiai, vien Jungtinėse Valstijose prarasta apie 3500 laikraščių, o maždaug 50 milijonų žmonių dabar turi mažai arba visai neturi vietos naujienų.
Nepriklausoma žiniasklaida visur patiria spaudimą. Spaudos laisvė yra žemiausiame lygyje per dvidešimt penkerius metus, ji silpnėja visuose pasaulio regionuose, o ne tik Vakaruose.
Bendruomenių erdvės užsidaro. Vietinės reikšmės renginių salės ir kultūros erdvės uždaro duris, tuo tarpu didžiausi dalyviai praneša apie rekordines pajamas.
Bendruomenės kuria savąsias. Bendruomenės reaguoja kurdamos savo pačių žiniasklaidą, priklausančią joms, ir tai veikia. Tai tiksliai tai, ką kuria United Cultures.
Tai nėra tolima rizika. Tai vyksta dabar, kiekviename regione, išmatuota ir užfiksuota.
Kultūros netelpa į šiuolaikines sienas ir jos nesibaigia, kai siena pasislenka. Nuo savo tėvynės atskirta kultūra vis tiek lieka ta pačia kultūra.
Viena kultūra gali gyventi daugelyje šalių ir regionų vienu metu. UC-CIPO ją registruoja vieną kartą, susiedama su kiekviena vieta, kur gyvena jos žmonės, neskaidydama jų pagal žemėlapio linijas.
Imperijos kyla ir žlunga, o sienos perbraižomos. Užregistruota kultūra išlaiko savo tapatumą ir nuolatinį įrašą nepriklausomai nuo to, kuri valstybė dabar valdo jos žemę.
Kai bendruomenė išsklaidyta konflikto ar migracijos, jos nariai išlieka kultūros nešėjais. Perkėlimas neištrina priklausomybės jausmo, o UC-CIPO pripažįsta kultūrą visur, kur yra jos žmonių.
Valstybė nėra kultūra. Viena valstybė gali talpinti dešimtis ar šimtus skirtingų kultūrų, ir daugelio jų nepripažįsta niekas.
Tokios šalys kaip Indija, Nigerija, Indonezija ir Papua Naujoji Gvinėja talpina šimtus kultūrų ir kalbų. Kiekviena iš jų turi pilnatvišką tapatybę, kurią verta apsaugoti.
Subnacionalinės, regioninės, vietinės, mažumų ir diasporos kultūros „UC-CIPO“ organizacijoje turi lygiavertį statusą. Kultūra nebūtinai turi būti didelė ar galinga, kad būtų pripažinta.
Kultūra gali užsiregistruoti UC-CIPO per savo bendruomenę, o ne tik per vyriausybę. Bendruomenė valdo savo kultūrą; ministerija gali pritarti, bet ji jos nevaldo.
Kur pavojus didžiausias, apsauga ateina pirmoji.
Kultūros, kurių kalbos yra smarkiai nyksta arba kuriomis kalba tik nedidelis vyresniųjų skaičius, sulaukia prioritetinės paramos užregistruoti ir įamžinti savo paveldą, kol jis neprarastas.
Bendruomenėms, kurias iššaknyse karo ar priverstinė migracija, teikiama pirmenybė, kad tapatybė būtų išsaugota net ir tada, kai gimtinė negali būti.
Užregistruoti kultūros elementai yra įtvirtinami Chain Exchange: nuolatinis įrašas, kurio negalima pakeisti ar ištrinti, net jei bendruomenė išsisklaido.
